ROGERIO ACKROYDO NUŽUDYMAS – VAKARIENĖ FERNLYJE „Astounding Stories of Super-Science“ 2022 m. spalio mėn. leidinys, autorius „Astounding Stories“, yra „HackerNoon“ knygų tinklaraščio įrašų serijos dalis. Galite pereiti prie bet kurios šios knygos skyriaus . čia „Astounding Stories of Super-Science“ 2022 m. spalio mėn.: ROGERIO ACKROYDO NUŽUDYMAS – VAKARIENĖ FERNLYJE Autorius Agatha Christie Buvo likusios vos kelios minutės iki septintosios trisdešimt, kai paskambinau į Fernly Park durų skambutį. Duris su žavingu greitumu atidarė Parkeris, butleris. Naktis buvo tokia graži, kad pasirinkau atvykti pėsčias. Įėjau į didelę kvadratinę salę, ir Parkeris paėmė mano paltą. Tuo metu Ackroyto sekretorius, malonus jaunas vyrukas, vardu Raymondas, eidamas pro salę savo link Ackroyto kabineto, rankose laikė krūvą dokumentų. „Labas vakaras, daktare. Atėjote vakarieniauti? Arba tai profesinis vizitas?“ Pastarasis pastebėjimas buvo skirtas mano juodai rankinei, kurią buvau pasidėjęs ant ąžuolinės skrynios. Paaiškinau, kad bet kuriuo momentu laukiu iškvietimo gimdymo atveju, todėl atėjau pasiruošęs nenumatytam atvejui. Raymondas linktelėjo ir nuėjo toliau, metęs per petį: „Eikite į svetainę. Žinote kelią. Ponios tuoj nusileis. Aš tik pristatysiu šiuos dokumentus ponui Ackroydui ir pasakysiu jam, kad jūs čia.“ Raymondui pasirodžius Parkeris atsitraukė, tad salėje likau vienas. Pasitvarkiau kaklaraištį, pažiūrėjau į didelį veidrodį, kuris ten kabojo, ir perėjau prie durų32 tiesiai prieš mane, kurios, kaip žinojau, buvo svetainės durys. Besukdamas rankeną pastebėjau garsą iš vidaus – lango uždarymą, kaip maniau. Užfiksavau tai, galiu sakyti, visiškai mechaniškai, nesuteikdamas tam jokios reikšmės tuo metu. Atidariau duris ir įėjau. Tuo pat metu vos neatsitrenkiau į panelę Russell, kuri kaip tik išeidinėjo. Abu atsiprašėme. Pirmą kartą pradėjau vertinti namų tvarkytoją ir galvoti, kokia graži moteris ji kadaise turėjo būti – iš tiesų, kiek tai susiję, vis dar buvo. Jos tamsūs plaukai nebuvo su pilkais siūlais, o kai ji turėjo spalvą, kaip šią minutę, jos griežta išvaizda nebuvo tokia akivaizdi. Visiškai nesąmoningai susimąsčiau, ar ji buvo lauke, nes ji sunkiai kvėpavo, lyg būtų bėgusi. „Bijau, kad esu kelias minutes per anksti“, – pasakiau. „O! Nemanau. Jau daugiau nei septinta, daktare Sheppard. Ji akimirką stabtelėjo prieš sakydama: „Nežinojau, kad jūs laukiamas vakarienės šį vakarą. Ponas Ackroydas neužsiminė.“ Gavau neaiškų įspūdį, kad mano vakarienė ten ją kažkuo nepatenkino, bet negalėjau įsivaizduoti kodėl. „Kaip kelis?“ – paklausiau. „Daugmaž tas pats, ačiū, daktare. Turiu eiti dabar. Ponia Ackroyd tuoj nusileis. Aš – aš tik užėjau čia pažiūrėti, ar gėlės tinkamos.“ Ji greitai išėjo iš kambario. Aš nuėjau prie33 langą, stebėdamasis jos akivaizdžiu noru pateisinti savo buvimą kambaryje. Tai darydamas pamačiau tai, ką, žinoma, galėjau žinoti visą laiką, jei būčiau pasistengęs apie tai galvoti, būtent tai, kad langai buvo ilgi prancūziški, vedantys į terasą. Todėl garsas, kurį buvau girdėjęs, negalėjo būti uždaromo lango garsas. Visiškai tingiai, ir labiau tam, kad atitraukčiau mintis nuo skausmingų minčių, nei dėl kokios kitos priežasties, linksminau save bandydamas atspėti, kas galėjo sukelti minėtą garsą. Anglis ugnyje? Ne, nebuvo tokio garso. Stalčius komodoje pastumtas? Ne, ne tas. Tada mano akį patraukė tai, kas, manau, vadinama sidabro staliuku, kurio dangtis pakeliamas, o per stiklą matosi jo turinys. Perėjau prie jo, tyrinėdamas daiktus. Buvo vienas ar du seni sidabro dirbiniai, Karolio Pirmojo vaikiškas batelis, kelios kinietiškos nefrito figūrėlės ir nemažai Afrikos dirbinių bei kuriozų. Norėdamas atidžiau apžiūrėti vieną nefrito figūrėlę, pakėliau dangtį. Jis išsprūdo iš mano pirštų ir nukrito. Iškart atpažinau garsą, kurį buvau girdėjęs. Tai buvo tas pats staliuko dangtis, švelniai ir atsargiai uždaromas. Pakartojau veiksmą vieną ar du kartus savo pasitenkinimui. Tada pakėliau dangtį, kad atidžiau apžiūrėčiau turinį. Vis dar lenkdamasis virš atidaryto sidabro staliuko, įėjo Flora Ackroyd. Visai nemažai žmonių nemėgsta Floros Ackroyd, bet34 negalima jos negerbti. Ir savo draugams ji gali būti labai žavi. Pirmas dalykas, kas joje pastebima, yra jos neeilinis šviesumas. Ji turi tikrus skandinaviškus šviesiai auksinius plaukus. Jos akys mėlynos – mėlynos kaip Norvegijos fiordo vanduo, o jos oda – kremas ir rožės. Ji turi stačius, berniukiškus pečius ir lieknus klubus. O pavargusiam gydytojui labai atgaivina pamatyti tokią tobulą sveikatą. Paprasčiausia, tiesioginė anglė mergina – galbūt aš senamadiškas, bet manau, kad tikras dalykas yra sunkiai įveikiamas. Flora prisijungė prie manęs prie sidabro staliuko ir išreiškė eretiškas abejones, ar Karolis Pirmasis kada nors nešiojo tą vaikišką batelį. „Bet kokiu atveju“, – tęsė panelė Flora, „visa tai, kad keliamas triukšmas dėl daiktų, nes kažkas juos dėvėjo ar naudojo, man atrodo nesąmonė. Jie jų dabar nedėvi ir nenaudoja. Rašiklis, kuriuo Džordžas Eliot rašė „Malūną prie Floso“ – tokius dalykus – na, juk tai tik rašiklis. Jei tikrai domitės Džordžu Eliotu, kodėl gi nepaprasčiau nusipirkti „Malūną prie Floso“ pigiai ir jį paskaityti.“ „Spėju, kad niekada neskaitote tokio seno pasenusio šlamšto, panelė Flora?“ „Klystate, daktare Sheppard. Aš myliu „Malūną prie Floso“.“ Buvau gana patenkintas tai girdėdamas. Dalykai, kuriuos jaunos moterys skaito dabar ir apsimeta, kad jais mėgaujasi, mane tiesiog gąsdina. „Dar nepasveikinai manęs, daktare Sheppard“, – pasakė Flora. „Negirdėjai?“ Ji ištiesė kairę ranką. Ant jos trečiojo piršto buvo išskirtinai uždėtas vienas perlas. „Aš ketinu tekėti už Ralfo, žinai“, – tęsė ji. „Dėdė labai patenkintas. Tai laiko mane šeimoje, matai.“ Paėmiau abi jos rankas į savąsias. „Mano brangioji“, – pasakiau, „linkiu tau daug laimės.“ „Mes susižadėję maždaug mėnesį“, – tęsė Flora savo šaltu balsu, „bet tai buvo paskelbta tik vakar. Dėdė sutvarkys Kryžius-akmenis ir duos mums juos gyventi, ir mes apsimėtysime ūkininkaujantys. Iš tikrųjų, žiemą medžiosime, mieste – sezonui, o paskui plauksime jachta. Aš myliu jūrą. Ir, žinoma, aš rodysiu didelį susidomėjimą parapijos reikalais ir dalyvausiu visuose Motinų susirinkimuose.“ Tuo metu įėjo ponia Ackroyd, pilna atsiprašymų už vėlavimą. Turiu pasakyti, kad nekenčiu ponios Ackroyd. Ji visa yra grandinės, dantys ir kaulai. Labai nemaloni moteris. Ji turi mažas, blyškias, akmenines mėlynas akis, ir kad ir kokie būtų jos žodžiai nuoširdūs, tos akys visada lieka šaltai spekuliatyvios. Nuėjau prie jos, palikdamas Florą prie lango. Ji man davė saują įvairių pirštų kaulų ir žiedų suspausti ir ėmėsi greitakalbiškai kalbėti. Ar girdėjau apie Floros sužadėtuves? Labai tinka visais atžvilgiais. Brangūs jaunuoliai įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Tokia tobula pora, jis toks tamsus, o ji tokia šviesi. „Negaliu jums pasakyti, mano brangusis daktare Sheppard, kokia palaima motinos širdžiai.“ Ponia Ackroyd atsiduso – duoklė jos motinos širdžiai, o jos akys liko protingai stebinčios mane. „Galvojau. Jūs esate toks senas brangiojo Rogerio draugas. Žinome, kiek jis pasitiki jūsų sprendimu. Man labai sunku – mano padėtyje, kaip vargšo Cecilio našlės. Bet yra tiek daug varginančių dalykų – susitarimai, žinote – visa tai. Aš visiškai tikiu, kad Rogeris ketina sudaryti susitarimus su brangia Flora, bet, kaip žinote, jis yra šiek tiek dėl pinigų. Labai įprasta, girdėjau, tarp pramonės vadovų. Galvojau, žinote, ar galėtumėte tiesiog pakalbinti jį šiuo klausimu? Flora jus labai myli. Manome, kad esate tikras senas draugas, nors iš tikrųjų pažįstame jus tik kiek daugiau nei dvejus metus.“ keistas pabandyti Panios Ackroyd monologas nutrūko, kai svetainės durys vėl atsidarė. Buvau patenkintas pertraukimu. Neapkenčiu kištis į kitų žmonių reikalus ir neturėjau jokio ketinimo kalbinti Ackroyda dėl Floros susitarimų. Dar po akimirkos būčiau buvęs priverstas pasakyti poniai Ackroyd tiek. „Jūs pažįstate majorą Bluntą, ar ne, daktare?“ „Taip, tikrai“, – pasakiau. Daug žmonių pažįsta Hektoro Blunto – bent jau reputacija. Jis nušovė daugiau laukinių gyvūnų netinkamose vietose nei bet kuris gyvas žmogus, spėju. Kai jį paminite, žmonės sako: „Bluntas – nebijok, kad tai didelių žaidimų žmogus, ar ne?“ Jo draugystė su Ackroydu mane visada šiek tiek stebino. Abu vyrai taip visiškai skiriasi. Hektoras Bluntas galbūt penkeriais metais jaunesnis už Ackroyda. Jie 37 susidraugavo anksti gyvenime, ir nors jų keliai išsiskyrė, draugystė vis dar tęsiasi. Maždaug kartą per dvejus metus Bluntas praleidžia dvi savaites Fernly, o milžiniško gyvūno galva su nuostabiu ragų kiekiu, kuri žvelgia į jus stiklinėmis akimis, kai tik įeinate į priekines duris, yra nuolatinis draugystės priminimas. Bluntas dabar įėjo į kambarį savo ypatingu, apgalvotu, bet švelnų žingsnį. Jis yra vidutinio ūgio vyras, tvirtai ir gana apvaliai sudėtas. Jo veidas beveik raudonmedžio spalvos ir ypatingai be išraiškos. Jis turi pilkas akis, kurios sudaro įspūdį, kad visada stebi kažką, kas vyksta labai toli. Jis mažai kalba, o tai, ką pasako, sakoma trumpais šuoliais, lyg žodžiai būtų priverstinai iš jo išgaunami nenoriai. Dabar jis tarė: „Kaip laikaisi, Sheppard?“ savo įprastu trumpu būdu, o tada tvirtai atsistojo prieš židinį, žiūrėdamas virš mūsų galvų, lyg matytų kažką labai įdomaus, kas vyksta Timbuktu. „Majorai Blunte“, – pasakė Flora, „norėčiau, kad papasakotumėte man apie šiuos Afrikos daiktus. Esu tikra, kad žinote, kas jie visi yra.“ Esu girdėjęs Hektoro Blunto apibūdinimą kaip moterų nekenčiantį, bet pastebėjau, kad jis prisijungė prie Floros prie sidabro staliuko su tuo, ką galima apibūdinti kaip pasitenkinimą. Jie kartu pasilenkė virš jo. Bijojau, kad ponia Ackroyd vėl pradės kalbėti apie susitarimus, todėl skubiai pasakiau keletą pastabų apie naująją kvapiąją žirnelį. Žinojau, kad yra naujas kvapioji žirnelis, nes man tai pasakė tą rytą.38 Ponia Ackroyd nieko neišmano apie sodininkystę, bet ji yra tokia moteris, kuri mėgsta atrodyti gerai informuota apie dienos aktualijas, ir ji taip pat skaito . Galėjome gana protingai pasikalbėti, kol prisijungė Ackroydas ir jo sekretorius, ir iškart po to Parkeris paskelbė vakarienę. „Daily Mail“ „Daily Mail“ Mano vieta prie stalo buvo tarp ponios Ackroyd ir Floros. Bluntas buvo kitoje ponios Ackroyd pusėje, o Geoffrey Raymondas – šalia jo. Vakarienė nebuvo linksma. Ackroydas buvo akivaizdžiai susikaupęs. Jis atrodė pasibaisėjęs ir beveik nieko nevalgė. Ponia Ackroyd, Raymondas ir aš palaikėme pokalbį. Flora atrodė paveikta dėdės depresijos, o Bluntas grįžo prie savo įprasto tylėjimo. Iškart po vakarienės Ackroydas įsivyniojo ranką į mano ir nuvedė mane į savo kabinetą. „Kai išgersime kavos, nebebusime trukdomi“, – paaiškino jis. „Pasakiau Raymondui pasirūpinti, kad nebūtume pertraukiami.“ Tyliai jį tyrinėjau, neva to nedarydamas. Jis akivaizdžiai buvo stiprios jaudulio įtakoje. Minutę ar dvi vaikščiojo pirmyn ir atgal po kambarį, tada, kai Parkeris įėjo su kavos padėklu, jis atsisėdo į fotelį priešais židinį. Kabinetas buvo patogus butas. Knygų lentynos užėmė vieną jo sieną. Kėdės buvo didelės ir aptrauktos tamsiai mėlyna oda. Didelis rašomasis stalas stovėjo prie lango ir buvo apverstas kruopščiai surūšiuotais ir suarchyvuotais dokumentais. Ant apvalaus stalo gulėjo įvairūs žurnalai ir sporto laikraščiai. „Neseniai vėl jaučiu tą skausmą po maisto“, – nejučia pastebėjo Ackroydas, pats įsipildamas kavos. „Turite duoti man daugiau tų savo tablečių.“ Man pasirodė, kad jis norėjo sudaryti įspūdį, jog mūsų konferencija yra medicininė. Aš atitinkamai palaikiau. „Taip ir maniau. Atsivežiau keletą.“ „Geras vyrukas. Duok juos dabar.“ „Jie mano rankinėje salėje. Pasiimsiu.“ Ackroydas mane sustabdė. „Nekvargink savęs. Parkeris juos atneš. Atnešk daktaro rankinę, gerai, Parker?“ „Labai gerai, pone.“ Parkeris atsitraukė. Kai ruošiausi kalbėti, Ackroydas pakėlė ranką. „Dar ne. Palauk. Ar nematai, kad aš taip jaudinuosi, jog vos save sutramdau?“ Tai aiškiai matėsi. Ir aš buvau labai neramus. Visokie blogi nuojautos mane užplūdo. Ackroydas beveik iškart vėl prakalbo. „Įsitikink, kad langas uždarytas, gerai?“ – paklausė jis. Šiek tiek nustebęs, atsikėliau ir nuėjau prie jo. Tai nebuvo prancūziškas langas, o paprastas atidaromas viršuje tipas. Sunkios mėlynos aksominės užuolaidos buvo užtrauktos prieš jį, bet pats langas buvo atidarytas viršuje. Parkeris vėl įėjo į kambarį su mano rankine, kol aš dar buvau prie lango. „Viskas gerai“, – pasakiau, vėl išeidamas į kambarį. „Užraktai uždaryti?“ „Taip, taip. Kas tau yra, Ackroyd?“ Durys ką tik buvo užsidariusios už Parkerio, kitaip nebūčiau uždavęs klausimo. Ackroydas minutę palaukė prieš atsakydamas. „Aš pragare“, – lėtai pasakė jis po minutės. „Ne, nesikankink dėl tų prakeiktų tablečių. Aš jas paminėjau tik Parkerui. Tarnai tokie smalsūs. Ateik čia ir atsisėsk. Durys irgi uždarytos, ar ne?“ „Taip. Niekas negali girdėti; nesijaudink.“ „Sheppard, niekas nežino, ką aš patyriau per pastarąsias dvidešimt keturias valandas. Jei vyro namai sugriūtų apie jį, mano sugriuvo. Šis Ralfo reikalas yra paskutinis lašas. Bet apie tai dabar nekalbėsime. Tai kitas – kitas——! Nežinau, ką su tuo daryti. Ir greitai turiu apsispręsti.“ „Kas negerai?“ Ackroydas minutę ar dvi tylėjo. Atrodė keistai nenorintis pradėti. Kai jis prakalbo, jo klausimas nuskambėjo kaip visiškas netikėtumas. Tai buvo paskutinis dalykas, kurio tikėjausi. „Sheppard, tu prižiūrėjai Ashley Ferrars paskutinės ligos metu, ar ne?“ „Taip, prižiūrėjau.“ Jam pasirodė dar sunkiau suformuluoti kitą klausimą. „Ar niekada neįtarėi – ar tau niekada nešovė į galvą – kad – na, kad jis galėjo būti nunuodytas?“ Minutę ar dvi tylėjau. Tada apsisprendžiau, ką pasakyti. Rogeris Ackroydas nebuvo Caroline. „Pasakysiu tiesą“, – pasakiau. „Tuo metu neturėjau jokių įtarimų, bet vėliau – na, tai buvo tik mano sesers tuščios kalbos, kurios pirmą kartą man sukėlė tą mintį. Nuo to laiko negaliu jos atsikratyti. Bet atminkite, aš neturiu jokio pagrindo tiems įtarimams.“ „Jis nuodytas“, – pasakė Ackroydas. buvo Jis kalbėjo nuobodžiu, sunkiu balsu. „Kas?“ – aš aštriai paklausiau. „Jo žmona.“ „Kaip tu tai žinai?“ „Ji pati man pasakė.“ „Kada?“ „Vakar! Mano Dieve! Vakar! Atrodo prieš dešimt metų.“ Palaukiau minutę, tada jis tęsė. „Supranti, Sheppard, aš sakau tau tai konfidencialiai. Tai neturi niekur išeiti. Man reikia tavo patarimo – negaliu visos naštos nešti vienas. Kaip sakiau ką tik, nežinau, ką daryti.“ „Ar gali papasakoti visą istoriją?“ – pasakiau. „Vis dar nesuprantu. Kaip ponia Ferrars tau prisipažino?“ „Štai kaip. Prieš tris mėnesius paprašiau ponios Ferrars tekėti už manęs. Ji atsisakė. Paprašiau dar kartą ir ji sutiko, bet neleido viešai skelbti sužadėtuvių, kol nepasibaigs jos metai gedulo. Vakar ją aplankiau, nurodžiau, kad nuo jos vyro mirties praėjo metai ir trys savaitės, ir kad nebegali būti jokių kliūčių, kad 42 sužadėtuvės taptų viešos. Pastebėjau, kad kelias dienas ji elgėsi labai keistai. Dabar, staiga, be jokio perspėjimo, ji visiškai subyrėjo. Ji – ji viską man papasakojo. Jos neapykantą jos žiauriam vyrui, jos augančią meilę man, ir – ir siaubingas priemones, kurių ji ėmėsi. Nuodai! Mano Dieve! Tai buvo šaltakraujiškas nužudymas.“ Mačiau pasibjaurėjimą, siaubą Ackroyto veide. Taigi ponia Ferrars turėjo jį matyti. Ackroydas nėra tas didžiojo meilužio tipas, kuris gali atleisti viską dėl meilės. Jis iš esmės yra geras pilietis. Viskas, kas jame buvo sveika, dori ir teisėsaugai paklusnu, turėjo visiškai nusisukti nuo jos tą atodangos akimirką. „Taip“, – tęsė jis žemu, monotonišku balsu, „ji viską prisipažino. Pasirodo, yra vienas asmuo, kuris visą laiką žinojo – kuris šantažavo ją už didžiules sumas. Būtent tai ją beveik išvarė iš proto.“ „Kas buvo tas vyras?“ Staiga mano akyse iškilo Ralfo Patono ir ponios Ferrars paveikslas šalia. Jų galvos taip arti viena kitos. Pajutau akimirkos nerimą. Ką jei – o! Bet juk tai neįmanoma. Prisiminiau Ralfo nuoširdumą tą pačią popietę. Absurdas! „Ji nesakė man jo vardo“, – lėtai pasakė Ackroydas. „Tiesą sakant, ji nepasakė, kad tai buvo vyras. Bet, žinoma –“ „Žinoma“, – sutikau. „Turėjo būti vyras. Ir jūs visai neįtariate?“ Atsakydamas Ackroydas atsiduso ir įdėjo galvą į rankas. „Negali būti“, – pasakė jis. „Esu beprotis, kad net galvoju apie tokį dalyką. Ne, net neprisipažinsiu tau apie laukinį įtarimą, kuris man prašviesėjo. Tačiau pasakysiu tiek. Kažkas, ką ji pasakė, privertė mane manyti, kad svarstomas asmuo gali būti mano namų ūkyje – bet taip negali būti. Aš turėjau ją neteisingai suprasti.“ „Ką jai pasakėte?“ – paklausiau. „Ką galėjau pasakyti? Ji, žinoma, pamatė, koks didžiulis šokas man buvo. Ir tada kilo klausimas, koks mano pareiga šiuo klausimu? Ji padarė mane, matote, priedangu po fakto. Ji viską tai matė, manau, greičiau nei aš. Aš buvau apstulbęs, žinote. Ji paprašė manęs dvidešimt keturių valandų – privertė mane pažadėti nieko nedaryti iki to laiko. Ir ji tvirtai atsisakė pasakyti man niekšelio, kuris ją šantažavo, vardą. Spėju, kad ji bijojo, jog aš iškart nueisiu ir jį sumušiu, ir tada būtų buvę dideli nemalonumai, kiek tai susiję su ja. Ji pasakė, kad aš turėčiau išgirsti iš jos iki dvidešimt keturių valandų. Mano Dieve! Prisiekiu tau, Sheppard, kad man niekada nešovė į galvą, ką ji ketina daryti. Savižudybė! Ir aš ją prie to privedžiau.“ „Ne, ne“, – pasakiau. „Neperdedk su dalykais. Atsakomybė už jos mirtį nėra ant tavo pečių.“ „Klausimas yra, ką daryti dabar? Vargšė ponia mirė. Kam vėl kelti praeities bėdas?“ „Aš su tavimi sutinku“, – pasakiau. „Bet yra dar vienas dalykas. Kaip man pagauti tą niekšą, kuris ją nužudė taip pat užtikrintai, lyg būtų ją nužudęs? Jis žinojo apie pirmą nusikaltimą, ir prilipo prie jo kaip koks baisus grifas. Ji sumokėjo kainą. Ar jam turėtų viskas praeiti be pasekmių?“ „Suprantu“, – lėtai pasakiau. „Nori jį sugauti? Tai reikš daug viešumo, žinai.“ „Taip, aš apie tai galvojau. Mano mintyse viskas painiojosi.“ „Aš su tavimi sutinku, kad piktadarys turėtų būti nubaustas, bet kaina turi būti įvertinta.“ Ackroydas atsikėlė ir vaikščiojo pirmyn ir atgal. Netrukus vėl atsisėdo į kėdę. „Pažiūrėk, Sheppard, pamėginkime palikti taip. Jei iš jos nesulauksime žinių, paliksime mirusius dalykus gulėti.“ „Ką reiškia sulaukti žinių iš jos?“ – smalsiai paklausiau. „Turiu stipriausią įspūdį, kad kažkur ar kažkaip ji turėjo palikti man žinutę – prieš išeidama. Negaliu ginčytis, bet taip yra.“ Papurtiau galvą. „Ji nepaliko jokio laiško ar žinutės. Aš paklausiau.“ „Sheppard, aš įsitikinęs, kad paliko. Ir daugiau, jaučiu, kad sąmoningai pasirinkdama mirtį, ji norėjo, kad viskas paaiškėtų, vien tam, kad atkeršytų vyrui, kuris ją nuvedė į neviltį. Tikiu, kad jei būčiau galėjęs ją pamatyti tada, ji būtų man pasakiusi jo vardą ir liepusi jį vytis visa jėga.“ Jis pažvelgė į mane. „Netiki į įspūdžius?“ „O, taip, tam tikra prasme tikiu. Jei, kaip jūs sakote, žinutė ateis iš jos –“ Nutrūkau. Durys be garso atsidarė ir Parkeris įėjo su padėklu, ant kurio buvo keli laiškai. „Vakaro paštas, pone“, – pasakė jis, paduodamas padėklą Ackroydui. Tada jis surinko kavos puodelius ir atsitraukė. Mano dėmesys, akimirką nukreiptas, grįžo prie Ackroyda. Jis žiūrėjo kaip akmeniu paverstas žmogus į ilgą mėlyną voką. Kituos laiškus jis buvo numetęs ant žemės. „ “, – šnabždėdamas pasakė jis. „Ji turėjo išeiti ir išsiųsti jį vakar, prieš – prieš –“ Jos raštas Jis suplėšė voką ir ištraukė storą priedą. Tada aštriai pažvelgė. „Ar tikrai uždarei langą?“ – paklausė jis. „Visiškai tikrai“, – pasakiau, nustebęs. „Kodėl?“ „Visą vakarą jaučiau keistą jausmą, kad mane stebi, šnipinėja. Kas tai –?“ Jis aštriai pasisuko. Taip ir aš. Abu tur
